1 Jobas t臋s臈 savo palyginim膮:
2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisyb臈s, ir Visagalis, kuris apkartino mano siel膮.
3 Kol a拧 kv臈puoju ir Dievo kvapas yra mano 拧nerv臈se,
4 mano l奴pos nekalb臈s netiesos ir mano lie啪uvis neapgaudin臈s.
5 Taip nebus, kad a拧 pateisin膷iau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.
6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano 拧irdis man nepriekai拧taus, kol gyvensiu.
7 Te mano prie拧as bus kaip nedor臈lis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.
8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo siel膮?
9 Ar Dievas i拧klausys jo 拧auksm膮, kai nelaim臈s u啪grius j寞?
10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat 拧auksis Dievo?
11 A拧 jus pamokysiu apie Dievo rank膮, Visagalio keli懦 a拧 nesl臈psiu.
12 J奴s patys tai reg臈jote; kod臈l j奴s tad taip tu拧膷iai kalbate?
13 艩tai nedor臈lio dalis nuo Dievo ir prispaud臈j懦 paveld臈jimas i拧 Visagalio:
14 jei jo vaik懦 padaug臈ja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.
15 Kurie i拧liks po jo, tuos mirtis nuves 寞 kap膮 ir na拧l臈s j懦 neapraudos.
16 Nors jis turi sidabro kaip sm臈lio ir drabu啪i懦 kaip molio,
17 bet jo r奴bus teisusis vilk臈s, o sidabr膮 padalins nekaltasis.
18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas b奴del臋 pasidaro.
19 Jis atsigula turtingas, o pabud臋s ir atv臈r臋s akis nieko nebeturi.
20 I拧g膮stis u啪klumpa j寞 kaip vanduo ir audra nakt寞 nune拧a j寞.
21 Ryt懦 v臈jas j寞 pakelia ir viesulas i拧pl臈拧ia j寞 i拧 jo vietos,
22 svaido be pasigail臈jimo, nors jis labai stengiasi pab臈gti nuo jo.
23 沤mon臈s plos savo rankomis d臈l jo ir 拧vilpdami i拧lyd臈s j寞".